Turbūt pati žymiausia freska pasaulyje – tai Leonardo Da Vinči kūrinys  „Paskutinė vakarienė„.  1980 metais ji buvo pripažinta  UNESCO Pasaulio kultūros paveldu. Į Milaną atvykstantys turistai būtinai nori pamatyti šį unikalų didžiojo meistro darbą. Kartais tai būna net vienas pagrindinių kelionės tikslų. Tačiau ne visiems tai pavyksta, nes labai ribotas skaičius žmonių gali patekti į muziejų. Įsigyti bilietus į muziejų vietoje – tai tarsi loterija – jei kažkas, užsisakęs iš anksto, neatvyko, gal tai bus Jūsų laimingoji diena ir Jums pavyks patekti į muziejų vietoje tų neatvykusių žmonių. Todėl tiesiog būtina bilietus įsigyti iš anksto. O planuoti reikia net 2 -3 mėnesius prieš atvykstant į Milaną. 

Kodėl toks didelis susidomėjimas? Ar tikrai tai toks ypatingas Leonardo Da Vinči darbas? Anot kai kurių istorikų ir meno kritikų, pačiam Leonardui tai buvo „didžiausias estetinis nusivylimas” jo gyvenime. Tad jei ruošiatės pamatyti šią žymiąją freską, šį išaukštintą paveikslą, apipintą legendomis, galite likti nustebinti. Bet juk tai dar labiau sužadina smalsumą!  Vis tik bent vieną kartą gyvenime reikia pamatyti paveikslą savo akimis, kad galėtumėte jį įvertinti pagal save. 

Iš tiesų, jei paklaustume, koks meno kurinys mums labiausiai siejasi su Leonardo Da Vinči vardu, tikiu, kad atsakymas būtų  „Mona Lisa” ar kitaip vadinama „La Gioconda”, paveikslas sukurtas  XVIa. pirmais metais ir dabar eksponuojamas Paryžiaus Luvre.

„Paskutinė vakarienė” (it. „La ultima cena” (tariama „la ultima čėna”) arba „Il Cenacolo” (tariama „il čėnakolo”)) tikrai yra reikšmingas Leonardo Da Vinči kūrinys, prie kurio jis dirbo net keletą metų nuo 1494m. iki 1498m.  Leonardas į Milaną iš Florencijos atvyko 1483 metais Milano kunigaikščio Ludoviko Maria Sforcos (praminto il Moro) kvietimu. Abu jauni ir ambicingi: Ludovico il Moro norėjo išgarsinti miesto vardą, parodyti savo turtus ir įtaką, tad kvietėsi žymiausius renesanso periodo dailininkus, architektus, skulptorius. Leonardas, ieškojęs daugiau galimybių išreikšti save ne tik kaip tapytojas, bet ir kaip inžinierius, architektas bei išradėjęs, išskubėjo į Milaną. 

Vienas iš Ludovico il Moro užsakymų Leonardui buvo nutapyti paveikslą „Paskutinė vakarienė” domininkonų konvento „Santa Maria Delle Grazie” refektoriume (liet. „šv. Gailestingosios Mergelės Marijos” vienuolynas ir bazilika). Menininkas tuo metu kaip tik studijavo šviesą, garsą, judesį, o ypač žmogaus emocijas bei veido išraišką. Taigi „Paskutinė vakarienė” buvo tarsi kūrėjo eksperimentinas, kuriame panaudojamas ir perspektyvinis vaizdas (gylio ir erdvės išraiška), ir nauja tapymo technika – tempera ant sausos sienos. Sakoma, kad Leonardas pasirinko šią techniką, tam, kad galėtų išgauti daugiau atspalvių, dirbti su pauzėmis ir reikalui esant darbą koreguoti. Jam pavyko sukurti iliuziją, tarsi vaizdas neturi pabaigos ir tęsiaisi už refektoriumo sienos ribų.

Svarbiausias paveikslo motyvas: Jėzus ir dvylika apaštalų, jo mokinių, sėdi prie stalo paskutinei vakarienei. Ši tema buvo gana populiari XVa. antroje pusėje ir tapytojas Domenikas Girlandaio (it.Domenico Ghirlandaio) beveik prieš dešimtmetį jau buvo nutapęs paskutinės vakarienės paveikslą Florencijoje San Marko vienuolyne. Tačiau Leonardas pasirenka momentą, kuomet Jėzus ištaria: „Vienas iš jūsų mane išduos”. Ir štai paveiksle matome apaštalų reakciją, nuostabą, išgąstį, nerimą: „Vienas iš mūsų?”

Piešiant paveikslą Leonardo tarp žmonių ieškojo Jėzaus veido ir jam buvo sunku surasti tokį dievišką atvaizdą. Apie tai, jog darbas trunka taip ilgai Milano kunigaikščiui skundėsi ir domininkonų vyresnysis. Leonardas kunigaikščiui atsakęs, jog „trūksta dviejų veidų, viena iš jų Jėzaus, jos negalįs surasti žėmėje…kita Judo, apie ją jis galvoja, nes sunku surasti tokį panašų, kuris išdavė savo mokytoją, pasaulio gelbėtoją. Jei jam nepavyktų surasti tinkamo veido, tai tas netaktiško ir nepakantaus prioro visai būtų tinkamas”.

„Dažnai jis ateidavo į vienuolyną anksti, auštant rytui, ir aš galėdavau jį stebėti. Skubiai lipdavo ant pastolių ir darbščiai dirbdavo, kol vakaro šešėliai nepriversdavo sustoti. Ir negalvodavo apie valgį, taip jis būdavo įnikęs į darbą. Kitus kartus ateidavo jis tris ar keturias dienas iš eilės ir nepaliesdamas paveikslo kelias valandas stovėdavo rankas sukryžiavęs priešais bei stebėdavo savo figūras tarsi pats jas kritikuodamas. Taip pat matydavau jį dažnai per pietus neieškantį šešėlio, bet skubantį trupmiausiu keliu į vienuolyną, kuomet saulė zenite ištuštindavo daugelį Milano gatvių. Jis ateidavo iš citadelės, kur modeliavo kolosalų žirgą (paminklas Francesco Sforzai). Vienuolyne užtepdavo kelis teptuko brūkšnius ir skubėdavo atgal…” – rašė poetas Matteo Bandello, kurio dėdė buvo vienuolyno prioras ir poetas besisvečiuodamas ilgai laiko praleisdavo vienuolyne.

Leonardas viską kruopščiai aprašydavo, todėl šiai dienai turime daug žinių apie jo darbus, paieškas, eksperimentus. Prieš tapant „Paskutinę vakarienę” jis piešė eskizus: kiekvieno apaštalo veidą, jų išraiškas, rankų ir kūno padėtį. Galiausiai per 4 metus Leonardo pavyko nutapyti freską, kuri tarsi kalba pati už save.  Žiūrėdami į ją, matydami apaštalų veidus regis galime suprasti, ką jie norėjo pasakyti ir ką jautė, kuomet Kristus ištarė lemtingus žodžius, kad vienas jų jį išduos. Tai itin jautrus ir kruopštus darbas, todėl nenuostabu, kad kūrinys tapo šedevru, kurį vėliau imitavo kiti menininkai.

Ir vistik Leonardo pasirinkta technika nebuvo tobula. Nors ir leido jam ilgiau dirbti ir tobulinti kūrinį, praėjus vos kelioms dešimtims metų po darbo užbaigimo, dėl drėgmės ir kitų aplinkos veiksnių freska pradėjo luptis. Jau 1550 metais menininkas ir istorikas Vasari rašė, jog paveikslas „atrodo kaip didelė dėmė”. Nebuvo jis labai ir pačių vienuolių saugomas, norint palengvinti praėjimą iš refektoriumo į kitas patalpas, sienoje buvo iškirstos durys, taip visam laikui „nukertant” Kristaus kojas. Paveikslas buvo restauruojamas jau XVIII ir XIX a.

II PK metu refektoriumas buvo subombarduotas, tačiau siena su Leonardo paveikslu bei priešais buvusi pietinė siena su Giovanni Donato Montorfani freska „Nukryžiavimas” (it.Crocifissione) išliko. Paskutiniai restauracijos darbai vyko 1977-1999 metais.

Po 20-ies metų darbo atkuriant, tai ką Leonardo sukūrė prieš 500 metų, galime šiandien pamatyti ir įvertinti. Kaip minėjau, apsilankymas nėra toks paprastas: kas 15 minučių į muziejų įleidžiamos tik 30 žmonių grupė, gali būti mažiau, bet jokiu būdu daugiau. Tad pavėlavus Jums paskirtu laiku, į muziejų nebepateksite. Rekomenduojama atvykti šiek tiek anksčiau, kad galėtumėt kasoje atsiimti internetu nupirktus bilietus.
Kodėl tokie griežti reikalavimai? Freska yra itin jautri aplinkai, tad be tokių apribojimų jos nebūtų įmanoma išsaugoti.

Bilietus įsigyti galima https://cenacolovinciano.vivaticket.it/ita

Tikiuosi, kad mano pasakojimas sukėlė norą dar daugiau sužinoti apie Leonardo Da Vinčio paveikslą ir pamatyti jį gyvai. Mano ekskursija į muziejų „Paskutinė vakarienė” ir bazilikos Santa Maria delle Grazie aplankymas trunka 1 -1,5 val.
Ekskursijos kaina – 50 eurų (nuo 1 iki 15 asm. grupei)
Bilieto į muziejų kaina – 15 eurų / asm.
Noriu Užsisakyti ekskursiją

• lankoma vieta
• LeonardoDaVinci
• Milanas
• muziejus
• Paskutine vakariene
• Santa Maria delle Grazie